Kodėl mes bijome nuobodulio?
Ką pasirinktum tu: išbūti 10 minučių nuobodulyje ar patirti nemalonų elektros šoką? 2014 metais atlikto eksperimento metu, dalyviams teko panašus pasirinkimas ir nemaža jų dalis pasirinko šoką…
Galbūt tai yra pasekmė atsakymo, kurio sulaukdavome vaikystėje:
– Mama, neturiu ką veikt, – ištardavau viltingai.
– Ateik, duosiu darbo, – pasigirsdavo baugus atsakymas.
Tuomet idėjos veiklai gimdavo akimirksniu…
Vos prieš keletą dienų sėdėjau poliklinikos laukiamajame. Vienui vienas baltame koridoriuje. Apžvelgiau pora ranka tapytų paveikslų. Šalimais radau „Stiliaus“ žurnalą su skambia antrašte: „Vyras neša mamutą, o žmona kursto šeimos židinį“. Va čia tai bent – gal ir man taip patiktų? Vis dėlto, ilgai netrukus nuobodulys darėsi nepakenčiamas. Ką produktyvaus galėčiau nuveikti? Tuomet prisiminiau, jog reikia užsisakyti naują batų porą. Be to, dar ir internetinį straipsnį perskaičiau…
Praėjus pusvalandžiui, pagaliau išjungiau telefono ekraną. Pažvelgiau į sieną priešais save – nykus baltumas. Jaučiausi išsisunkęs. Lyg būčiau perpildytas nauja informacija, tačiau jos vis dar nepakako. Kontrastinga sumaištis tvyrojo viduje – pilnas, bet vis dar trūksta. Dabar telefono pagunda traukė dar stipriau nei prieš tai. Galbūt todėl, jog šiuo momentu norėjau pabėgti ne tik nuo nuobodulio, bet ir šios chaotiškos būsenos. Nepaisant to, pasirinkau neskubėti. Pasirinkau būti šiame momente ir pažinti tai, ką atnešė senas geras draugas – nuobodulys.
Stebėjau šią sumaištį, kurią pamažu keitė aiškumas ir ramybė. Daugybė minčių, klausimų ir geismų tvyrojo mano galvoje. Vis dar troškau išorinio stimulo. Gal tik jo ir tereikėjo? Būtent tai ir atneša nuobodybė – pasirinkimo galimybę. Tikriausiai baimė kyla tik tuomet, kai matome šią galimybę kaip sunkią naštą, kurios galima išvengti.
Tačiau sprukti nuo nuobodulio yra natūralu – mes esame gimę veikti. Būtent dėl to laisvadienis neretai tampa kančia. Atsiguli ant patogios sofos su intencija tiesiog pailsėti. Dažnai praėjus vos porai minučių, kyla nepatogus klausimas: „O ką veikti?“ Dėl šios likimo ironijos žmonija išgyveno iki šiol. Kai mūsų protėviai buvo sotūs ir šiltai įsikūrę, nuobodulys vis vien privertė juos tyrinėti, keliauti, planuoti, kurti… Štai kas yra nuobodulys – didžioji žmogaus motyvacija veikti.
Tačiau kur gi jis mus veda? Tą dieną poliklinikoje galėjau rinktis iš begalės dalykų. Kas ten žino, gal tiesiog valandos meditacija būtų atnešę daugiausiai naudos. Vis gi, esmė buvo veikti. Nesvarbu ar tai būtų skaitymas, ar tiesiog žiūrėjimas į sieną – visa tai yra savotiškas veikimas. Kaip maistu malšiname alkį, taip ir veikla patenkiname stimulo troškimą. Taigi, kadangi vengti nuobodulio natūralu, esmė lieka galimybėje rinktis. Atsakyme į klausimą: „Ką veikti?“
Tikiu, kad išorinės stimuliacijos perpildytoje kasdienybėje yra verta skirti laiko pažinimui to, ką sukelia nuobodulys. Galbūt jį patirti galėtum po žvaigždžių kupinu dangumi. Galbūt išėjus pasivaikščioti be ausinių. Toks buvimas gali tapti gražių įžvalgų, kūrybos ar veiklos pradžia.
Mes bijome to, ko nepažįstame, todėl kviečiu pažinti seną gerą draugą – nuobodulį. Kviečiu sėdint laukiamajame neskubėt išsitraukti telefono. Kviečiu valgant neįjungti televizoriaus. Kas ten žino, gal kramtant ir gims unikali idėja ar ilgai varginusios dilemos atsakymas. O gal tiesiog prisiminsi savo jaukų fantazijų pasaulį, kurį kurdavai vaikystėje. Taigi, gal jau užteks pilti vandenį į perpildytą stiklinę? Tikiu, kad nuobodulys ne pripildys tavo stiklinę, o padidins jos talpą.
Ar tu ištversi 10 minučių nuobodulyje? Ar verčiau toliau visiems sakysi: „Aš tiesiog nesu kūrybingas žmogus“?