Apie

Kodėl gyventi Po valiai?
Mokslas už žvakės liepsnos

Kodėl mums taip sunku sustoti? Kodėl žvakė, o ne telefono laikmatis? Ir kodėl vienos valandos ramybė iš tiesų palieka pėdsaką smegenyse, o ne tik nuotaikoje? Panagrinėkime, ką apie tai sako mokslas.

Kodėl smegenims apskritai reikia pertraukos nuo dirgiklių?

Įsivaizduokite, kad skaitote knygą, ir tuo metu telefonas sublyksi pranešimu. Net jei jo neatidarote — vien žinojimas, kad jis ten yra,jau atitraukė dalį jūsų dėmesio. Organizacinė psichologė Sophie Leroy tai pavadino „dėmesio liekana" (angl. attention residue): kai persijungiame nuo vienos užduoties prie kitos, dalis proto lieka „įstrigusi" ties ankstesniu dalyku, ir naujai užduočiai tenka mažiau grynų smegenų pajėgumų. Tyrimai su telefonų pranešimais rodo tą patį — net nepatvirtintas, tik gautas pranešimas jau sukelia mintis, nesusijusias su tuo, ką iš tikrųjų darote, ir pablogina rezultatus atliekamose užduotyse.

Problema ne tik teorinė. Kai žmonės savanoriškai sumažina ekrano laiką bent savaitei ,pokyčiai matuojami ne tik savijautoje, bet ir kūne: viename tyrime dvi savaites trukęs skaitmeninis atsiribojimas reikšmingai sumažino tiriamųjų suvokiamą stresą ir nerimą,kartu pagerindamas ir fiziologinius streso rodiklius. Kitame tyrime, apėmusiame beveik 500 jaunų suaugusiųjų, savaitės trukmės skaitmeninis „detoksas" statistiškai reikšmingai sumažino nerimo ir prislėgtos nuotaikos balus. O naujausias universiteto studentų tyrimas parodė, kad net savaitė su apribotu ekrano laiku davė itin stiprų efektą koncentracijai, miego kokybei ir bendram pasitenkinimui gyvenimu — kuo daugiau laiko žmogus praleisdavo prie ekranų anksčiau, tuo ryškesnis buvo pagerėjimas.

Kitaip tariant: tai, ką jaučiame intuityviai — kad nuolatinis dirgiklių srautas mus išsklaido ir išsunkia — turi aiškų, išmatuojamą atitikmenį smegenų veikloje. Ir svarbiausia: net trumpas, sąmoningas atsiribojimas jau duoda rezultatų.

Kodėl žvakė, o ne telefono laikmatis?

Jei tikslas — skirti sau valandą, kodėl neužtektų tiesiog telefono laikmačio? Atsakymas slypi tame, kaip skirtingai patiriame laiką, priklausomai nuo to, per ką jį stebime.

Skaitmeninis laikmatis rodo laiką kaip abstrakčius skaičius, kuriuos reikia interpretuoti, ir, svarbiausia, jis gyvena tame pačiame įrenginyje, kuris ir yra didžiausias dirgiklių šaltinis. Tyrėjai, nagrinėję vizualius ir skaitmeninius laikmačius, pastebi, kad skaitmeninis skaičiavimas dažnai sukuria didesnį laiko spaudimo pojūtį ir nerimą, nes kiekvienas skaičius yra tikslus, aiškiai apibrėžtas taškas — o tikslumas, paradoksaliai, dažnai reiškia daugiau įtampos, ne mažiau. Be to, laikmatis telefone yra vos per vieną prisilietimą nuo pranešimų, programėlių ir tos pačios blaškymosi grandinės, iš kurios norite pabėgti.

Fizinis, nykstantis objektas — tokia kaip deganti žvakė — veikia kitaip. Jis nerodo skaičių: jis rodo procesą. Liepsna trumpėja, vaškas tirpsta — laikas tampa kažkuo, ką matote ir jaučiate, o ne kažkuo, ką skaičiuojate. Jo negalima „patikrinti" nepertraukiant paties patyrimo, jo negalima paspartinti, ir jis neturi jokios kitos funkcijos,į kurią galėtumėte nuklysti. Vizualūs, analoginiai laiko matavimo būdai — nuo smėlio laikrodžio iki besikeičiančio disko — leidžia laiko tėkmę patirti erdviškai, ne skaitmeniškai, ir tai, pasak tyrėjų, dirbančių su dėmesio ir laiko suvokimu, sumažina nerimą, susijusį su pačiu laukimu, kad laikas baigsis.

Trumpai: žvakė neprašo jūsų dėmesio taip, kaip prašo telefonas. Ji tiesiog yra — ir kartu su ja esate jūs.

Kodėl žiūrėjimas į liepsną iš tiesų nuramina smegenis

Čia įsijungia viena įdomiausių aplinkos psichologijos teorijų — dėmesio atstatymo teorija (angl. Attention Restoration Theory), kurią XX a. devintajame dešimtmetyje suformulavo psichologai Rachel ir Stephen Kaplan. Jų idėja paprasta: mūsų gebėjimas sąmoningai sutelkti dėmesį (pvz., dirbant, mokantis, sprendžiant problemas) yra ribotas resursas, kuris per dieną išsenka — tai vadinama „krypstamo dėmesio nuovargiu”. Atstatyti jįgalima pertai, ką Kaplanai vadina švelniu žavesiu (angl. soft fascination) — būsena, kai dėmesį kažkas patraukia lengvai,be pastangų, palikdamas erdvės apmąstymams.

Svarbu atskirti švelnų žavesį nuo stipraus žavesio — tokio, kokį sukelia televizorius ar telefono ekranas:jis pilnai užvaldo dėmesį, bet nepalieka vietos poilsiui ar apmąstymui. Vienas tyrimas, tiesiogiai lyginęs skirtingas kasdienes veiklas, nustatė, kad, pavyzdžiui, pasivaikščiojimas gamtoje suvokiamas kaip švelnaus žavesio šaltinis, tuo tarpu televizoriaus žiūrėjimas — kaip stipraus žavesio, kuris mažiau atstato dėmesio išteklius.

O kaip su ugnimi? Antropologas Christopheris Lynnas iš Alabamos universiteto tiesiogiai tyrė, ar žiūrėjimas į liepsną fiziologiškai atpalaiduoja. Trijų eksperimentų serijoje jis nustatė, kad stebint laužą ar židinį su natūraliu garsu, tiriamųjų kraujospūdis reikšmingai sumažėjo — efektas, kuris ryškėjo, kuo ilgiau žmonės stebėjo ugnį. Vien vaizdas be garso davė silpnesnį efektą, tačiau pats potraukis stebėti liepsną, pasak Lynno, gali būti giliai įsišaknijęs mūsų evoliucinėje istorijoje — juk žmonės prie ugnies šildosi, ramstosi ir pasakoja istorijas jau daugiau nei 800 tūkstančių metų.

Žvakė, žinoma, nėra laužas. Bet ji pasiūlo tą patį principą mažoje, prieinamoje formoje: lėtą, monotonišką, nenuspėjamai judančią liepsną, kuri užpildo dėmesį neįtemptai — kaip tiktokį stimulą, kokio, pasak Kaplanų, reikia pavargusioms smegenims atsigauti.